Apnėja – graikų kalbos žodis, reiškiantis „nekvėpuojantis“.

Obstrukcinė miego apnėja (OMA) – tai liga, kai miegodamas žmogus trumpam (10 sekundžių ir daugiau) nustoja kvėpuoti. Miegant atsipalaiduoja ir susiaurėja gerklės raumenys.

Jei kvėpavimo takai siauresni nei įprasta, miegant jie gali būti iš dalies arba visiškai užblokuojami, ir miegančiajam ima trūkti oro. Dėl kraujyje sumažėjusios deguonies koncentracijos dirginamos smegenys.

Miegantysis kelias akimirkas nubunda ir vėliau neatsimena, tačiau to pakanka kvėpavimo takams išsiplėsti. Tuomet dažniausiai girdimas garsus įkvėpimas.

Sergant obstrukcine miego apnėja, tokie užmigimo-oro trūkumo-nubudimo ciklai kartojasi visą naktį. Sudėjus visus apnėjos epizodus, miegantysis nekvėpuodamas gali išbūti net iki kelių valandų per parą.

Miego apnėjos rūšys:

  • Obstrukcinė apnėja – tai dažniausia forma, prasidedanti susiaurėjus kvėpavimo takams.
  • Centrinė apnėja – prasideda sutrikus kvėpavimo nervinei kontrolei miego metu, kai smegenys nesiunčia atitinkamų signalų į kvėpavimo raumenis.
  • Mišrioji apnėja – prasideda dėl obstrukcinės ir centrinės apnėjos kartu.

Obstrukcine miego apnėja sergantys žmonės miega neramiai, pabunda suprakaitavę ir nesijaučia gerai pailsėję. Tai sutrikdo žmogaus miego kiekybę, kokybę ir sukelia mieguistumą dienos metu.

Miego apnėja provokuoja arterinės hipertenzijos, kitų širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą, blogina kognityvines funkcijas. Ji susijusi su prastesniais rezultatais mokykloje, darbe, dažnesne eismo įvykių rizika.

Dažniausi miego apnėjų simptomai:

  • išreikštas mieguistumas dieną (hipersomnija);
  • garsus knarkimas (būdingas obstrukcinei miego apnėjai);
  • artimųjų stebėti kvėpavimo nutrūkimo epizodai ligoniui miegant;
  • staigus nubudimas, lydimas jausmo, kad trūksta oro (būdingesnis centrinei miego apnėjai);
  • nubudus juntamas sausumas burnoje, ryklės perštėjimas;
  • rytiniai galvos skausmai;
  • užmaršumas, nuotaikos svyravimai;
  • viršsvoris;
  • dažnas kėlimasis naktį šlapintis.

Dažnai artimieji gali pastebėti šiuos simptomus anksčiau nei pacientas.

Dažniausia obstrukcinės miego apnėjos priežastis yra siauresni ar susiaurėję kvėpavimo takai.

Tai nesukelia problemų ryjant ar kvėpuojant, kai žmogus nemiega. Kvėpavimo sutrikimus miegant gali sukelti ir viršsvoris. Ypač tai pavojinga vyrams, kurių riebalai labiau kaupiasi kaklo srityje, dar labiau susiaurindami kvėpavimo takus.

Alkoholis, antihistaminai (antialerginiai vaistai) ir migdomieji vaistai atpalaiduoja gerklę atveriančius raumenis, todėl juos vartojant knarkimas ir apnėja gali tapti labiau pastebimi.

Vienas iš svarbiausių dalykų, padedančių sėkmingai gydyti nemigą, yra nemigos priežasčių analizė ir suvokimas, kad posakis „Viskuo kaltas blogas miegas“ yra neteisingas.

Pacientas turi būtinai kreiptis į specialistus. Pastarasis turi atkreipti dėmesį į paciento nusiskundimus: knarkimą, kvėpavimo sustojimą miegant, mieguistumą. Tuomet gydytojas turėtų ištirti kvėpavimo takus ir rasti susiaurėjusią kvėpavimo takų vietą.

Gali būti atliekami specialūs tyrimai: pacientui miegant matuojamas deguonies kiekis kraujyje ir įrašomi knarkimo garsai, oro judėjimas pro burną ir nosį, krūtinės judesiai, matuojamas ir miego gylis, kojų judesiai miego metu ir t.t. Svarbu įsitikinti, kad mieguistumo nesukelia kitos priežastys.

Obstrukcinės miego apnėjos gydymas gali būti konservatyvus ir chirurginis.

Konservatyvus efektyvus gydymas – teigiamo slėgio aparatų naudojimas nakties metu. Naudojant šiuos aparatus pasiekiamas geras gydymo efektyvumas, tačiau juos toleruoja tik apie 50 % ligonių.

Chirurginiai gydymo metodai pagal pasaulinį Standfordo protokolą skirstomi į pirmos ir antros fazės chirurgines intervencijas.

Pirmos fazės chirurginės intervencijos atliekamos esant lengvai ir vidutinei miego apnėjai. Šių gydymo metodų sėkmė –apie 70 %.

Nepavykus pasiekti norimo rezultato, po pirmos fazės seka antra gydymo fazė – dviejų žandikaulių ortognatinė operacija. Šių operacijų sėkmė – apie 96 – 100 %.

Tokios operacijos atliekamos ir esant lengvos stadijos obstrukcinei miego apnėjai, jei ji sąlygojama skeletinių anomalijų (pvz. nepakankamai išsivystęs apatinis ar viršutinis žandikauliai).

Kokios fazės chirurginę operaciją reikia atlikti, sprendžiama pagal obstrukcijos vietą ir apimtį.

Svarbiausia – nustatyti diagnozę, obstrukcinę vietą, parinkti optimalų gydymo metodą. Tik tai lems gerus gydymo rezultatus.